Alarikas II
| Alarikas II | |
|---|---|
| Žiedas su Alariko II antspaudu | |
| Baltų dinastija | |
| Gimė | tarp 458 ir 466 m. |
| Mirė | 507 m. Vujė, Galija |
| Tautybė | gotas |
| Tėvai | Eurikas, Ragnagilda |
| Sutuoktinis (-ė) | Teodegota |
| Vaikai | Gezalekas, Amalarikas |
| Vestgotų karalius | |
| Ėjo pareigas | 484 – 507 |
| Pirmtakas | Eurikas |
| Įpėdinis | Gezalekas |
| Alarikas II | |
Alarikas II (lot. Alaricus, got. 𐌰𐌻𐌰𐍂𐌴𐌹𐌺𐍃 = Alareiks „visų valdovas“, ~458/466 – 507 m.) – vestgotų karalius, nuo 484 m. paveldėjęs sostą iš savo tėvo Euriko (Evaric). Jis priklausė Baltų dinastijai.
Buvo geriau žinomo pirmojo vestgotų karaliaus Alariko I, 410 m. nusiaubusio Romą, proanūkis. Po jo mirties sostą paveldėjo jo sūnus Amalarikas, nors prieš tai dar laikinai valdė Alariko II uošvis (buvo vedęs jo dukrą Teodegotą) ostgotų karalius Teodorikas Didysis.[1]
Alariko II valdymo laikmetis žymi lūžio tašką vestgotų istorijoje – perėjimą iš Galijos (dabartinė Prancūzija) į Pirėnų pusiasalį. 507 m. Alarikas II patyrė triuškinamą pralaimėjimą Vujė mūšyje prieš frankų karalių Chlodvigą. Šiame mūšyje Alarikas II žuvo, o vestgotai prarado didžiąją dalį savo valdų Galijoje, todėl jų karalystės centras persikėlė į Ispaniją.[2]
Jis liko žinomas ir kaip teisinės reformos iniciatorius. 506 m. Alarikas II išleido romėnų teisės rinkinį (Breviarium Alaricianum), skirtą jo pavaldiniams romėnams, siekdamas užtikrinti politinį stabilumą ir gerus santykius gotų su vietiniais gyventojais. Alarikas II išpažino arijonizmą, tačiau leido gyvuoti ir katalikybei (jam valdant 506 m. įvyko Agdo katalikų susirinkimas).[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Jordanas. Apie getų kilmę ir žygius arba GETIKA. Vilnius: Žara, 2017.
- 1 2 Alaric II. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.