Balsis

Kitos reikšmės – Balsė (reikšmės).

Balsis – kalbos garsas, kurį tariant nebūna aiškaus tarimo židinio, pasižymi didele akustine energija ir jo suvokimą lemia muzikos tonas^[1].

Visose kalbose balsis yra skiemens pagrindas, gali pats vienas sudaryti skiemenį (a-šis) nors yra kalbų, kuriose balsis nėra būtinas skiemeniui (pvz., slovėnų vrt – „sodas“). Indoeuropiečių kalbose jis nėra informatyvus, svarbiausias reikšmės perteikėjas – priebalsis. Tačiau, pavyzdžiui, polineziečių kalbose balsiai sudaro žodžio pagrindą.

Balsius žymi šios raidės: A, E, I, O, U, Y (pastaroji dalyje kalbų gali žymėti ir priebalsį). Tarties ypatybes žymi įvairūs diakritiniai ženklai (Ā, Ö, Å, Õ, Ų, Ø, Ỹ ir kt.). Tiesa, kai kuriais atvejais balsį gali žymėti ir priebalsiai, ypač kalbose, kuriose rašyba nuo tarimo smarkiai skiriasi (anglų žodyje thigh -igh tariama kaip „ai“). Arabų, hebrajų raštuose balsius žyminčios raidės dažniausiai iš viso praleidžiamos (abdžadas).

Beveik visos pasaulio kalbos turi bent tris balsius ar jų variacijas – [i], [a], [u]. Mažiausiai balsių naudoja Šiaurės Kaukazo, arernte (Australija), ndu (Naujoji Gvinėja) kalbos. Rečiausias balsis yra [ɜ], randamas tik paisi kalboje (Naujoji Kaledonija). Daugiausia balsių turinčią kalbą sunku nustatyti dėl neaiškių kriterijų, ką laikyti atskirais balsiais; teigiama, kad kašmyrų kalba turi daugiausia balsių (28), jų gausa pasižymi ir germanų kalbos (ypač švedų – 17), prancūzų kalba (16), vu kalbos (Kinija) tarmė (19). Kcho kalboje kartais priskaičiuojama iki 31 balsio.