Generalgubernatorius

Generalgubernatorius – valstybės vadovo paskirtas aukšto rango atstovas valdyti kitai teritorijai, dažniausiai kolonijai. Dabar generalgubernatoriaus titulas naudojamas Tautų Sandraugoje, istoriškai naudotas Britų imperijoje, Nyderlandų karalystėje, Rusijos imperijoje ir kitur.

Tautų Sandraugoje generalgubernatorius yra Didžiosios Britanijos karaliui buvusioje Didžiosios Britanijos valdoje atstovaujantis pareigūnas. Jį skiria ir atleidžia Didžiosios Britanijos monarchas Tautų Sandraugos narės vyriausybės teikimu. Formaliai vykdomoji valdžia Tautų Sandraugos valstybėje priklauso generalgubernatoriui, bet faktiškai daugelį funkcijų atlieka tos valstybės vyriausybė.^[1] Šiuo metų Jungtinės Karalystės monarchui generalgubernatoriai atstovauja Antigvoje ir Barbudoje, Australijoje, Bahamose, Belize, Kanadoje, Grenadoje, Jamaikoje, Naujojoje Zelandijoje, Papua Naujojoje Gvinėjoje, Sent Kitse ir Nevyje, Sent Lusijoje, Sent Vinsente ir Grenadinuose, Saliamono Salose ir Tuvalu.

Tautų Sandraugos generalgubernatoriai išsivystė iš Britų imperijos generalgubernatorių. 1890 m. generalgubernatorius teikdavo Britanijos vyriausybė, o kolonijos valdžia turėdavo jį patvirtinti. 1922 m. Laisvoji Airijos Valstybė panaikino Britanijai atstovavusio vicekaraliaus statusą, o vietoje jo sukūrė generalgubernatoriaus pareigybę, kuri airių teikimu, turėjo būti tvirtinama britų (1932 m. Airijoje ši pareigybė panaikinta visa). 1926 m. Kanadoje generlgubernatoriaus pareigybės pakeistos iš vykdomųjų į atstovaujamąsias. 1930 m. Imperinėje konferencijoje nuspręsta, kad Tautų Sandraugos narė pati turi siūlyti generalgubernatorius, jais galėjo tapti ne tik Britanijos piliečiai. Daugelyje kolonijų generalgubernatorius paprastai neprieštaraudavo ministrų tarybos sprendimams, nors atskirais atvejais galėdavo jos nepaisyti.^[2]

Indijoje nuo 1773 m. britų monarchą atstovavo generalgubernatorius (pirmasis buvo Vorenas Hastingsas), bet 1858 m. Indijos valdžią perdavus iš Rytų Indijos kompanijos Britų Karūnai, kolonijos generalgubernatorius pradėtas tituluoti vicekaraliumi.^[2]

Rusijos imperijoje generalgubernatoriaus pareigybė veikė 1775–1917 m. Tai buvo Rusijos imperatoriaus vietininkas, skiriamas kelioms gubernijoms, sudarančioms generalgubernatoriją. Turėjo aukščiausiąją civilinę ir karinę valdžią, buvo tiesiogiai pavaldus imperatoriui.^[3] Rusijos imperijos pakraščiuose generalgubernatoriaus valdžia dažnai įgydavo karinės diktatūros pobūdį. Dažniausiai būdavo paskiriami patys karingiausi ir labiausiai carui atsidavę generolai, kurie nuožmiai kovodavo prieš sukilimus ir revoliucinius judėjimus imperijoje.^[4]

Lietuva, išskyrus Užnemunę, 1794–1909 m. buvo valdoma Vilniaus generalgubernatoriaus (1909 m. ši institucija panaikinta), Užnemunė 1875–1915 m. – Varšuvos generalgubernatoriaus.^[3]

Generalgubernatorius kaip kolonijos valdytojo titulas taip pat naudotas Prancūzijos, Nyderlandų, Belgijos kolonijinėse imperijose, Musolinio Italijoje. Generalgubernatoriai užkariautoms teritorijos valdyti skirti Napoleono, Japonijos imperijos II pasaulinio karo metais, Švedijos dominijos valdytos irgi generalgubernatorių. Filipinuose įvairios kraštą valdžiusios kolonijinės galios (Ispanija, Didžioji Britanija, JAV, Japonija) kaip savo atstovą skirdavo generalgubernatorių. Taip pat Brazilijos generalinę guberniją pradžioje valdė Portugalijos skirtas generalgubernatorius (vėliau pareigybė pakeista į vicekaralių).

Irano Islamo Respublikoje provincijų valdytojai taip pat vadinami generalgubernatoriais (ostandarais).